Šiandien norisi trumpam atverti mūsų tautosakos skrynią bei pakalbėti apie mūsų tautos mitines būtybes laumes :)
Kaip ir šiandien, taip ir senų senovėje laumės buvo vertinamos kontroversiškai. Nebuvo vienos nusistovėjusios nuomonės ar pakankamai žinių bandant tūlam žmogui nusakyti, aprašyti, atskleisti ir dar gi kitam paaiškinti apie laumišką prigimtį. Vieni laumes regėjo kaip jaunas, nuostabiai gražias, ilgų plaukų merginas, moteriškos kilmės magines stebuklines būtybes, gerokai pasiutusias, garsiai besijuokiančias, lakstančias laukais palaidais plaukais ir krečiančias išdaigas bei viliojančias svetimus vyrus mergas. Kiti jas vaizdavo kaip vyresnio amžiaus arba senas, bjaurias moteriškes, kurios nuolat teisia, šmeižia ir kenkia kitiems, nes savy laiko daug užspausto pykčio ir pagiežos. Buvo tikima, kad nuo tokių laumių būtina kuo toliau bėgti, saugoti namus, smilkyti tam tikrus žolynus, nes kitaip jos gali pridaryti rimtos žalos. Mitologijos šaltiniuose taip pat galima sutikti ir gerųjų laumių, kurios padėdavo žmonėms kasdieniuose darbuose, ritualų ar apeigų metu ar svarbiuose gyvenimo pasirinkimuose jos nulemdavo lemtį, išgelbėdavo nuo nelaimių. Taip pat, jeigu buvo būtina, jos deramai nubausdavo tuos, kurie kenkė geriems žmonėms.
Faktas tas, kad tiek vienos, tiek kitos versijos buvo kažkokios nelabai aiškios, ne visai žemiškos kilmės moteriškos būtybės. Jos gyvendavo tarp žmonių, bet ne jų namuose, o ūkiniuose pastatuose, arba miškuose, arba ant kalno, ar kokioje artimiausioje pelkėje. Jos buvo laikomos žemės deivėmis, Perkūno sutuoktinėmis. Tam, kad padėtų žmonėms (arba dėl mums nežinomų priežasčių) buvo išvarytos paties Perkūno iš dangaus gyventi į žemę. Tokiu būdu jos tapo tarpininkėmis tarp dviejų pasaulių :)
Šią laumių skrynutę atvėriau reflektuodama paskutiniuosius įvykius, kurie vėl erdvėje smarkiai kelia moteriškosios energijos gijimo vibraciją. Mes visos kartu išgyvename tai, kas vyksta. Išgyvename taip, kaip šiuo metu sugebame geriausiai. O vidinės laumės metafora man kalba apie tai, kad kiekvienoje moteryje gyvena visos šios trys laumės būsenos, ir gal net daugiau: kūrėja, griovėja, naikintoja, sena ir pikta laumė arba išmintinga besišypsanti ir vidines tamsas išsisprendusi senolė laumė šviesos skleidėja, pasiutusi ir išdykusi, bet kartu ir mylinti bei žaidžianti ir nieko nenorinti skaudinti laumė. Gyvena ir ta geroji ir teisingoji, bet ne pasmerkianti ir konkuruojanti su kitomis laumėmis. Besidalinanti ir auginanti taip save ir kitą, kad bendras gėris spinduliuotų laumiškos primgimties pasaulyje. Juk kiekviena mūsų galime pasirinkti kurį laumišką vaidmenį atliksime šioje žemėje. O jeigu laumės ne prie širdies, kiekviena savy randame kitą archetipą, kuris geriausiai atspindi dabartines būsenas.
Ir čia noriu pasidalinti pasakėčia, kuri turbūt bus tinkama visų laikų aktualijoms: apie tai, kaip svarbu moterų bendrystė, palaikymas, bendros veiklos tais tamsiais etapais, į kuriuos kartais moterys pakliūna. Tai kartu trumpa bet galinga žinutė laumių vyrams - išlaukti, nebarti, nebijoti, saugoti ir leisti moterims būti su moterimis :)
"Pasakojo senieji, kad Virintos paupy gyvenusi labai graži laumė. Vienas darbininkas ją pamilo. Jis ją dažnai prie upės sutikdavo, kada saulė nusileisdavo, nes tik tada gražioji laumė pasirodydavo. Laumei vaikinas taipgi patiko, ir jie visada meiliai kalbėjosi per visą naktį. Pagaliau tasai jaunikaitis pasipiršo, sakydamas: „Būk mano žmona! Aš tave mylėsiu ir tu mano namuose gyvensi, nematydama vargo". Laumė ilgai atsisakinėjo, bet pagaliau sutiko būti jo žmona, tik prašė, kad naktimis ją leistų būti su jos draugėmis, o dienomis gyvensianti su juo. Bernas sutiko naktimis jai duoti laisvę.
Gražioji laumė apsigyveno berno trobelėje. Bernas visiems sakė, kad jis tą mergaitę atvežęs iš Rokiškio apylinkės.
Visiems laumė labai patiko už linksmumą, o ypač jaunoms mergaitėms - audėjom. Niekas visoje apylinkėje nemokėjo taip plonai verpti ir taip gražiai austi, raštus derinti, kaip berno mylimoji. Ji ir mergaites mokė austi gražiausius kilimus ir juostas. Naktimis ji iš savo namų išeidavo ir grįždavo tik prieš saulės patekėjimą. Jiems begyvenant, pas laumę gimė labai gražus vaikelis verulis, toks gražus ir protingas, kad visus stebino savo sumanumu. Be to, jis labai greit augo, ne dienomis, bet valandomis.
Bernui nepatiko, kad jo draugė naktimis namie nebūna. Ėmė jis jai pavydėti, prikaišioti, barti ir net mušti. Laumė labai nuliūdo. Verkė, maldavo, kad jos neskaustų, bet tatai nepadėjo. Kada jis jai griežtai uždraudė naktimis iš namų niekur neiti, ji tris naktis buvo namie, bet ketvirtą naktį iš namų išėjo, išnešdama ir savo vaiką. Nuo to laiko bernas savo mylimos draugės nebematė. Visur jis jos ieškojo, bet niekur nerado. Susiprato jisai, bet po laikui. Paskui tas bernas paskendo Virintos upėje. Taip pasakojo seni žmonės".